KVK Verslo administravimo lektorei įteiktas daktaro laipsnio diplomas

Beje, papasakokite apie pačią diplomo įteikimo ceremoniją autobusų stotyje. Kaip viskas atrodė? Kaip jautėtės? Savo kailiu patyrėte, ką jaučia visi pastarųjų metų bene viso pasaulio aukštųjų mokyklų absolventai?

Kai pirmadienio vakare telefone supypsėjo standartinė žinutė, kviečianti į Klaipėdos autobusų stoties siuntų skyrių pasiimti siuntinį, apėmė toks keistas jausmas, na va, reikia važiuoti pasiimti daktaro diplomo. Važiavau į autobusų stotį labai lėtai ne dėl to, kad buvo slidu, bet ir dėl nesustabdomo vidinio kikenimo iš pačios situacijos, juk ne paslaptis – diplomų įteikimas asocijuojasi su didžiule švente ir tikrai ne su autobusų stotimi.

Ties KVK VF žiūriu, ar nėra policijos posto įvažiuojant į Klaipėdą. Ir staiga tokia mintis, jei sustabdo policija ir klausia: „Piliete, kokiu tikslu važiuojate į Klaipėdą?“. Aš, valydama nuo kaukės aprasojusius akinių stiklus, atsakau: „Pareigūne, važiuoju į Klaipėdos autobusų stotį pasiimti daktaro diplomo”. Įdomu, kaip sureaguotų pareigūnas? Gaila, policijos posto nebuvo. Siuntų skyriuje viskas vyko standartiškai – asmens dokumentas, siuntos numeris, siuntos paieška, kuri užtruko (jau spėjau pagalvoti, kad diplomo dar nemačiau, o jis dingo), pasirašymas, kad siunta gauta, padėka ir atsisveikinimas…