Automobilių transporto inžinerijos studentai Ieva Kryževičiūtė, Romas Kondrackis, Algirdas Jablonskis, Astijus Laucius, Martynas Bružas subūrė komandą sugrįžo iš Druskininkuose kelias dienas vykusio pigių automobilių ralio – festivalio „RatRace“. Jame studentai dalyvavo su pačių varžyboms paruoštu automobiliu „Ford Focus“. I. Kryževičiūtė papasakojo apie pasirengimą raliui ir jame patirtus įspūdžius.
Tikslas – kuo mažiau investuoti į mašiną
Pradėsiu nuo komandos „Atominiai Kibirai” atsiradimo. Jau nuo 1 kurso pabaigos mes, keli studentai iš tos pačios grupės, turėjome idėją sudalyvauti „Ratrace” rengiamose lenktynėse. Vis svajojome, bet nesisekė pagauti to atspirties taško, kad imame ir darome. Tačiau likus 10 d. iki paskutinių lenktynių šiemet, sezono uždarymo, nusprendėme, kad reikia daryti dabar arba niekada ir metėme sau iššūkį suspėti pasiruošti varžyboms. Pačių lenktynių idėja mus turbūt ir sudomino. Idėja paprasta – įsigyti kuo pigesnį automobilį, jį paruošti bekelės sąlygoms su kuo mažesnėmis išlaidomis ir pasistengti, kad jis „išgyventų” visą numatytą trasą. Rekomenduojama laikytis šios idėjos būtent dėl to, kad nugalėtojas privalo parduoti savo automobilį organizatoriams už 1000 €, nepaisant to fakto, kiek jis realiai kainavo. Principas paprastas – kuo mažiau investuosi, tuo daugiau pinigų laimėsi tapęs „čempionų čempionu”.
Montavo specialią dugno apsaugą
Susibūrėme penkių studentų komandą „Atominiai Kibirai” (Ieva Kryževičiūtė, Romas Kondrackis, Algirdas Jablonskis, Astijus Laucius, Martynas Bružas) ir kibome į darbus. Visų pirma teko turbūt didžiausias iššūkis – rasti kuo pigesnį automobilį, kuris atitiktų lenktynių reikalavimus, t.y. automobilis turi turėti galiojančią techninę apžiūrą, privalomąjį automobilių draudimą. Tačiau, kaip patys pajuokaujame, stebuklas įvyko ir prieš nosį, kaip iš dangaus nukrito tinkamas variantas, tad mes nieko nelaukę čiupome ir įsigijome „Ford Focus” automobilį.
Šis automobilis jau kitą dieną stovėjo mūsų Transporto inžinerijos centre, ten, kur mums buvo suteiktos sąlygos darbuotis pilnu tempu, kad tik mūsų „bolidas” būtų paruoštas laiku iki varžybų pradžios. Pirmą dieną įvertinome automobilio techninę būklę, buvo atliktas techninis aptarnavimas, t.y. pakeista alyva, pakeistas alyvos filtras. Taip pat vertinant automobilio techninę būklę priėmėme sprendimą pakeisti uždegimo žvakes.
Atlikus techninį aptarnavimą prasidėjo planai, skaičiavimai ir svarstymai, kokių mums automobilio modifikacijų prireiks lenktynėse. Buvo nuspręsta išaukštinti automobile, naudojant ilgesnes ir tampresnes spyruokles, kurios atitinka gamintojo nurodomas specifikacijas. Taip pat teko sugalvoti, kokią naudosime automobilio dugno apsaugą, kad trasoje išvengtume didesnių nuostolių dėl atviro aušinimo radiatoriaus ir variklio dugninės. Čia į pagalbą pasitelkus armatūrą buvo suvirintas profilis skardinės dugno apsaugos tvirtinimui, išpjauta dugno apsauga pagal reikalingą profilį, kuri uždengtų ir apsaugotų pažeidžiamus variklio skyriaus mazgus.
Stilių kūrė ir kibirėliais
Kadangi pats žodis „bekelė” yra gana nenuspėjamas, jame galima sutikti visko – ir smėlio, ir purvo, ir vandens, buvo priimtas sprendimas pakelti oro įsiurbimą aukščiau negu jis yra padarytas gamykliškai. Čia pasireiškė mūsų studentiškas biudžetas ir išradingumas. Naudodami gofruotą plastikinį vamzdį ir sandarinimo medžiagą (silikoną) sėkmingai modifikavome oro paėmimą, ir jį iškėlėme aukštyn, kaip buvo suplanuota.
Paskutinis, bet nemažiau svarbus akcentas buvo pasiruošti lenktynėms stilingai, tad paskutinę pasiruošimo dieną mūsų lenktynių „bolidas” buvo puošiamas kolegijos ir kitų rėmėjų lipdukais. Mūsų stiliaus pagrindiniu akcentu tapo kibiriukai, pritvirtinti prie buksyravimo kilpų ir priekyje, ir gale. Kibiriukus katedros dėstytoja labai gražiai ir teisingai pavadino „komandos kokybės ženklas”.
Naktį klimpo smėlynuose
Baigus visą pasiruošimą patraukėme link varžybų vietos. Susikrovę įrankius, atsargines automobilio dalis, išvykome į Druskininkus. Teko praeiti organizatorių techninę komisiją, pateikti visus reikiamus automobilio dokumentus. Atlikus šią procedūrą organizatoriai mums įteikė kelio knygą, pagal kurią turėjome orientuotis miškuose. Mūsų automobilyje buvo prijungtas organizatorių GPS įtaisas, kuris padėjo stebėti mūsų judėjimo trajektoriją ir greitį trasoje.
Turbūt vienas svarbiausių aspektų lenktynėse yra laikytis numatytų KET. Greičio viršijimas – griežčiausiai baudžiamas pažeidimas. O įvykdžius visus organizatorių reikalavimus, liko tik prisisegti saugos diržus ir laukti starto.
Štai ir startas! Spaudžiame gazo pedalą ir jau lekiame trasoje! Nuo pirmų akimirkų įspūdžiai tiesiog nerealūs! Pirmą lenktynių dieną buvo paruoštas naktinis ruožas, tad teko gazuoti ir manevruoti siaurais miško keliukais tamsoje!
Jau po pirmų minučių visi sprogome nuo nerealių emocijų, kraujas virė, kaip norėjosi įrodyti, jog mes atvykome į Druskininkus nusiteikę kovingai ir rimtai. Vingiavome, sprintavome tiesiosiose, nepamiršdami leistino greičio, lipome į kalnus, klimpome smėlynuose, stūmėme lauk automobilį iš smėlynų. Jei patiems nepavykdavo išstumti automobilio, visada atsirasdavo draugiškai nusiteikusių varžybų dalyvių, kurie ištiesdavo pagalbos ranką, ištraukdami mus iš smėlynų! Tik išsikapanojus iš smėlio vėl gazuojame, vėl manevruojame siaurais miško keliukais.
Pirma diena klostėsi puikiai, kai likus vos 20 km iki pirmos dienos finišo, mus ištiko bėda. Įsibėgėjus ir bandant užvažiuoti į kalną, dingo pavaros. Tamsu, stovime smėlyje iki čiurnos kauliukų, lyja. Kimbame į darbus, nustatyti gedimą. Eureka! Išsiaiškinti pavyko tai, kad atsikabino pavarų svirties trosas, nieko nelaukę sutvirtinome jį kelių užtraukėjų, ir mes vėl kelyje! Tačiau dėl šio gedimo, deja, nespėjome įvykdyti trasos, „įtilpdami” į laiko numatytus rėžius. Nusivylę savo laiku, tačiau pasikrovę begalę pozityvo ir adrenalino, nusprendėme, kad nors ir čempionų čempionais netapsime, lekiame pailsėti, nenuleidžiame rankų ir ryte startuojame vėl!
Miške nulėkė į griovį
Kitą dieną trasa atrodo dar linksmiau, atsirado staigesnių kalniukų, vingių. Tiesiogine šio žodžio prasme šokinėja mūsų „Fordas” per kalnus, akmenis, vingiuojame tarp medžių. Tik staiga prieš mus kelio vingis, o mes smėlio provėžose. Tą akimirką supratome, jog neturime sukibimo, stabdžiai, rankinis, niekas nepadeda… Nulėkėme nuo kelio. Kliudę kelis medžius, automobilio priekiu atsidūrėme griovyje.
Didelės žalos nepatyrėme, todėl čiupome virvę ir prikabinę ją prie buksyravimo kilpos, jau laukėme draugiškųjų varžybų dalyvių, kurie padėjo mus užtempti atgal ant kelio. Štai ir vėl lekiame, vingiuojame smėlėtais miško keliais! Tačiau su kiekvienu kilometru tolyn pastebėjome vis puresnį smėlį. Kuo toliau trasoje, vis labiau pradėjome klimpti smėlyje. Nepasidavėme. Čiupome kastuvus, kasėme smėlį, lipome lauk, važiavome toliau.
Ir taip visą dieną, kol atėjo vakaras ir sutemo. Laikas finišuoti. Tada supranti, kad linksmybės baigtos. Varžybos baigėsi. Tik tą pačią akimirką, kai jos baigėsi, jau pradėjome regzti planus kitam sezonui, pradėjome analizuoti savo klaidas, pastebėjome gerus sprendimus. Pabaigai lieka pastebėti, kad mūsų pirmas blynas šiek tiek apdegė, bet tikrai neprisvilo! Po šių varžybų tapome dar stipresni ir gudresni. Tad laukite tęsinio kitame sezone!
Labai norime padėkoti dėstytojams ir Transporto inžinerijos katedros vedėjai, kurie palaikė mūsų beprotišką idėją nuo pat pirmos akimirkos, kad automobilis buvo paruoštas laiku, kad davė minčių ir idėjų, kai situacijos atrodė jau beviltiškos.
